Kaip bendrauti su savo vaikais - Psichologijos namai

Kaip bendrauti su savo vaikais

Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės labiau atsiveria ir pažįsta vienas kitą, todėl nuo pat mažų dienų tėvai moko savo vaikus bendrauti, kad jie užaugtų ir taptų pavyzdingomis, daug pasiekusiomis asmenybėmis. Apie tėvų bendravimo su vaikais subtilybes ir nebendravimo pasekmes pasakoja psichologės Dorota Oleškevič ir Daiva Talijūnienė.

Koks turi būti tikrasis tėvų bendravimas su vaikais?

Kiekviename raidos psichologijos vadovėlyje galima rasti, kad tėvai vaiko gyvenime atlieka labai svarbų ir lemiamą vaidmenį ugdydami, lavindami ir puoselėdami savo vaikų besivystančius socialinius ir emocinius įgūdžius. Juk vaikas, kaip asmenybė, pirmiausia formuojasi šeimoje. Tėvai yra emociniai globėjai ir saugumo garantas bei elgesio modelis. Taigi, kokie yra vaikai, labai priklauso nuo to, kaip su jais elgiasi jų tėvai, kaip sugeba ugdyti vaikų pagrindinius poreikius ir jausmus.

Šeimoje gimus vaikučiui, tėvai kuria planus apie vaiko gyvenimą. Visi jie tikisi, kad užaugęs vaikas taps pavyzdingas, rūpinsis savo tėvais, turės gerą šeimą, daug pasieks savo gyvenime. Tėveliai pradeda karštligiškai ieškoti mažyliui užsėmimų, kurie jį tobulintų, lavintų. Vieni nukreipia mažylį į muzikos mokyklėlę, kiti į šokius ar kitus lavinančius būrelius, dar kiti į darželį, nes ten vaikas bus tinkamai auklėjamas. Tačiau ar būrelių, darželių ir mokyklėlių pagalba galima išugdyti stiprią, brandžią asmenybę? Ar be tėvų bendravimo vaikas gali tapti laimingas, mylintis, pasiekti tikslus, užauginti laimingus savo vaikus?

Tam, kad vaikų emocinė raida vyktų sėkmingai, reikalingi nuolatiniai šilti santykiai su jam artimiausiu žmogumi. Tas įtakoja teigiamus lūkesčius, skatinančius bendravimą, asmenybės savybes, reikalingas santykiams palaikyti. Kiekvienas vaikas trokšta emocinės šilumos, meilės, glamonių, supratimo, savęs priėmimo. Čia labai aktualu ir kokią poziciją (vaidmenį) vaikas užima šeimoje. Ypatingai svarbu, kad vaikas šeimoje jaustųsi reikalingas ir teigiamai vertinamas.

Taip pat būtina bendraujant su vaikais atsižvelgti į vaiko amžiaus tarpsnius, kas būdinga vaikui tuo metu. Pavyzdžiui, kas tiks bendraujant su vaiku, kuomet jam yra 3-8 metai, tikrai nebetiks, kai vaikas įžengs į paauglystes periodą, nes tada didėja vaiko autonomiškumas ir savarankiškumas. Šiuo periodu vaikų ir tėvų bendravimas turėtų įgauti naują turinį bei išlaikomi teigiami emociniai ryšiai.

Kodėl reikia nuolatos bendrauti su savo vaikais ir kaip tą daryti teisingai?

Pati svarbiausia bendravimo su vaikais prielaida yra artimas vaiko emocinis ryšys su mama ir tėčiu. Ypač svarbus ryšys su motina. Nuo pirmų dienų motina, bendraudama su vaiku, užtikrina jam saugumą, patenkina jo emocinius poreikius, suteikia jam meilės. Tokiu būdu atsiranda vaiko prieraišumas, kuris yra svarbi prielaida brandžios asmenybės vystymuisi. Nuo pirmų dienų mylintys, bendraujantys tėvai yra vaiko pasaulio modelio atitikmuo, santykių su kitais pavyzdys. Pagal tėvų bendravimo modelį formuojasi vaiko nuomonė apie pasaulį, socialinę aplinką ir visus bendravimo mechanizmus, kurie jame veikia. Jeigu vaikas gauna pakankamai meilės, su juo bendraujama, juo rūpinamasi, jis yra suprastas, pasaulį jis priima kaip saugią vietą, pasitiki savimi, sugeba pasiekti tikslus, yra teigiamai nusiteikęs.

Tėvai turėtų dažniau vaiką apkabinti, bučiuoti, šypsotis jam, kalbėtis su juo. Pirmaisiais metais supažindinti su išoriniu ir vidiniu pasauliu. Svarbu, kad vaikas tyrinėtų pasaulį ne klaidų ir bandymo metodu, o kad tėvai jam viską parodytų ir paaiškintų. Įvardydami vaiko veiksmus, emocijas, mokydami jį naujų žodžių, skatindami, girdami, tėvai užmezga stiprų emocinį ryšį, kuris sudaro pagrindą tolimesniam vaiko vystymuisi ir asmenybės raidai.

Vėliau labai svarbu atkreipti dėmesį, kuo vaikas domisi, kas jam svarbu, kokie jo norai, kas jam patinka ir suteikia džiaugsmo. Čia irgi būtina pabrėžti, kad tėvai tą gali pasiekti tik bendravimo pagalba, kai tarp tėvų ir vaiko yra užsimezgęs emocinis ryšys, nes tik tada vaikas pasitiki tėvais ir gali drąsiai kalbėti, išsakyti savo mintis ir norus. Bendraudamas su tėvais nuo pirmų dienų vaikas jaučiasi suprastas, palaikomas, mylimas ir pasitiki savimi.

Kad tėvai tinkamai galėtų bendrauti su vaikais, visų pirma jie turėtų pradėti nuo savęs. Tėvų gebėjimas aiškiai išsakyti ir išreikšti savo jausmus, mintis, išgyvenimus, mokėjimas ne tik klausyti, bet ir girdėti žinią, kurią vaikas nori pranešti, labai suartina ir palengvina bendravimą. Tėvai turėtų apsvarstyti, ką galima pakeisti savyje, norint pagerinti santykius su jais. Kuomet keičiasi tėvų elgesys vaikų atžvilgiu, tuomet keičiasi ir bendravimo kokybė. Todėl tėvams svarbu ugdytis savyje gebėjimus atpažinti viduje kylančius jausmus, juos įvardyti visų pirma sau ir juos suprasti. Tai padės geriau pažinti vaiko viduje kylančius jausmus daugelyje situacijų. Taip pat padės geriau pažinti vaiko elgesį ir netinkamo elgesio tikslus.

Tėvai taip pat turėtų leisti sau suprasti, kad jų vaikystės patirtis lemia jų santykius su vaikais.

Nuo kelių metų vaikas pradeda bendrauti ir reikalauja dėmesio?

Bendravimas su vaiku prasideda jau nuo pirmų gyvenimo minučių. Motina ima vaiką ant rankų, apkabina, keičia vystyklus, maitina. Kūdikis atsako mimika, judesiais, verksmu.

Vėliau vaikas reaguoja į motinos balso intonaciją, nors neatpažįsta jos tariamų žodžių, girdi jų tarimo toną. Dar vėliau ( 4-5 mėn.) vaikas sąmoningai mato motinos veidą, kuomet susiformuoja taip vadinama ,,socialinė šypsena“ – tai vaiko pasaulio suvokimas. Pagal motinos veido išraišką, šypseną, emocinę būseną jis pradeda suprasti supančią aplinką.

Jau vienerių metų vaikas moka bendrauti. Jis apie savo norus ir jausmus praneša tėvams gestais, garsais, pavieniais žodžiais. Čia yra būtina tinkamai reaguoti į vaiko siunčiamus signalus, kitaip sakant juos atliepti.

Ar pasakų skaitymas ar sekimas irgi yra bendravimas?                       

Pasakų sekimas yra bene viena svarbiausių bendravimo formų. Tai svarbi priemonė vaiko asmenybės formavimuisi. Ji vysto smalsumą, kūrybiškumą, vaizduotę, kalbinius įgūdžius, leidžia suprasti emocijų pasaulį, bendravimo mechanizmus. Pasakos įvairiapusiškai veikia vaiko raidą, nes jos ugdo, auklėja ir moko. Klausydamas pasakos, vaikas mokosi pats sukurti situacijas ir įvykius. Tai vaikui padeda suprasti lyginant realų gyvenimą ir pasakas. Vystosi vaiko mąstymas, vaikas pasakų herojų pagalba mokosi numatyti ir daryti išvadas.

Tačiau labiausiai pasakos prisideda prie vaiko emocinio pasaulio sferos, ryšio užmezgimo su tėvais.

Mama, sekanti ar skaitanti pasaką yra šalia vaiko. Taip jis gauna labai svarbų fizinį kontaktą – jaučia mamą, jos šilumą, artumą. Mamytė jį kartas nuo karto paglosto, apkabina, prisiliečia. Tokiu būdu vaikas jaučiasi saugus ir mylimas – mamos priimtas. Bet pats svarbiausias pasakų sekimo ar skaitymo komponentas, kuris ir yra bendravimo pagrindas, tai emocinis ryšys su vaiku – emocijų išraiška, įvardinimas, nagrinėjimas ir jų įvertinimas.

Sekant pasaką mamytė ir vaikas yra jausminiame ryšyje. Jie kartu užjaučia nuskriaustuosius, kartu nerimauja, kai herojus kovoja su likimo iššūkiais, kartu džiaugiasi jo laimėjimais. Toks bendravimas su vaiku sustiprina vaiko vertybes. Motina paaiškina, kas yra gėris, darbštumas, didvyriškumas, gobšumas, tinginystė, teisingumas. Pasakų pagalba vaikas susipažįsta su savo ir kitų žmonių vidiniu pasauliu. Sekant ar skaitant pasakas, tėveliai padeda vaikui išmokti savikontrolės, išreikšti savo norus, siekti tikslų ir kontroliuoti savo elgesį. Taip formuojasi vaiko gebėjimas įvertinti savo ir kitų elgesį.

Pradėti sekti pasakas reikia jau nuo pirmųjų dienų. Iš pradžių mamos, supdamos vaikelį, jam dainuoja, seka liaudies pasakas. Vėliau galima kartu žiūrėti piešinukus knygelėse ir kurti pasakas apie juos. Dar vėliau – skaityti ar pasakoti ne tik pasakas iš knygų, bet ir kurti savo. Ypač vaikučiai mėgsta, kai mamytė ar tėtis seka (kuria) pasakas, kurių pagrindinis veikėjas yra pats vaikas.

Ar vaikui užtenka bendravimo su bendraamžiais darželyje arba mokykloje?

Darželis – tai ta vieta, kur vaikas mokosi būti socialinėje aplinkoje. Čia jis išmoksta bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis, bendravimo normų ir taisyklių grupėje. Darželyje vaikas priverstas mąstyti, atlikti nurodymus, prisitaikyti prie aplinkos ir parodyti save ir savo gebėjimus. Čia juo rūpinasi, su juo bendrauja, moko. Niekas negali paneigti darželio auklėjimo svarbos. Kvalifikuota darželio edukacija – tai vaiko raidos pagrindas. Nuo to ką, vaikas išmoks darželyje, priklausys jo tolimesnis mokymasis. Taigi palikti vaiką namuose tikrai yra neprotinga ir tai jam naudos neduoda.

Tačiau darželio edukacija yra tik sudedamoji vaiko raidos dalis. Į darželio terpę vaikas atneša savo individualias vertybes, elgesio taisykles, tik jam būdingas emocijas. Vaikas turėtų ateiti kaip gebantis savęs kontroliuoti, mokantis bendrauti, pajėgus išreikšti emocijas. Tik tuomet darželio edukacija bus veiksminga ir vaikas galės toliau vystyti savo asmenybę.

Mokslininkai teigia, kad geriausiai leisti vaiką į darželį nuo trejų metų. Iki to laiko vyksta vaiko pasaulio pažinimas – formuojasi vaiko saugus prieraišumas, kurio kokybė visapusiškai priklauso nuo bendravimo su tėvais.

Vaikai, su kuriais tėvai nuo pat gimimo labai glaudžiai, nuoširdžiai bendrauja, labiau pasitiki savimi, moka atlikti sudėtingas užduotis, yra aktyvūs, geranoriški, geriau vertina save ir sutaria su kitais, veiksmingiau prisitaiko prie socialinės aplinkos ir turi mažiau elgesio problemų, gali konstruktyviai susidoroti su stresu. Tokie vaikai gerai prisitaiko darželyje, kurio edukacija vertingai papildo jų auklėjimą, vystymąsi, ugdymą ir plečia asmenybės ribas.

Tėvai dažnai daug dirba ir negali visa laiką bendrauti su savo vaikais, ar yra kokia nors išeitis?

Iš tiesų mūsų gyvenimo tempas pastaruoju metu yra labai spartus: tėvai daug dirba, stengdamiesi išlaikyti kuo geresnį šeimos gyvenimo lygį. Suprantama, tenka daug ką paaukoti. Čia nukenčia ir bendravimui su vaiku skirtas laikas, ir paties bendravimo kokybė. Juk grįžus namo norisi pailsėti, atsiriboti nuo darbinių problemų, rūpesčių. Ką mes darome? Dažniausiai įsijungiame televizorių, kad ir ką ten rodytų, o vaikai zuja aplinkui, reikalauja dėmesio. Kokia galima išeitis? Mūsų manymu, bendravime su vaiku svarbu yra ne kiekybė, o kokybė. Vaikas pasijus mylimas, svarbus, kai sulauks tėvelių skambučių dienos bėgyje, kuomet išgirs ne tik klausimą, kokį pažymį šiandien gavo mokykloje, o taip pat kada tėvai pasiteiraus jo, kaip jis jaučiasi, kas svarbaus šiandien įvyko ir baigiant pokalbį pasakys stebuklingus žodžius:” Aš tave labai myliu, tu man labai svarbus.” Nėra būtina grįžus vakare namo visą laiką skirti tik vaikams, apleidžiant save. Vaikui galima aiškiai pasakyti, kad mamytė ar tėvelis labai pavargo ir nori dabar valandėlę skirti poilsio sau.
Su vaiku galima susitarti, kad prieš einant jam miegoti, valandą skirsite pokalbiams apie dienos įvykius, svarbiausius dalykus, pasakų skaitymui. Taip pat svarbu įtraukti vaikus į namų ruošos darbus, juk kartu atliekami darbai suartina. Pavyzdžiui, ruošti kartu vakarienę ir bendrauti, dalintis dienos įspūdžiais. Vaikas pasijus svarbiu, įvertintu, reikalingu, ugdysis jo tiek bendravimo, tiek namų ruošos darbų atlikimo įgūdžiai. Juk tėvai ir vaikai gali vieni kitiems padėti. Dar kartą norime pabrėžti, kad bendravime svarbu pagarba vienas kitam, atvirumas, sąžiningumas, gebėjimas spręsti problemas kartu, kuomet akcentuojame “Mes”, o ne “aš”, gebėjime geranoriškai išklausyti vieni kitus ir girdėti, kas yra sakoma.

Kokios yra nebendravimo pasekmės?

Ankstyvieji vaiko santykiai su artimiausiais žmonėmis turi daug lemiančių pasekmių vaiko raidai. Daugelis užsienio tyrėjų yra nustatę, kad tėvų nuoširdus, pagarbus bendravimas, užtikrinantis vaikui saugumo jausmą, glaudžiai siejasi su teigiamomis ir stabiliomis vaiko emocijomis, pasitikėjimu, savęs nenuvertinimu, gebėjimu bendrauti su šeimos nariais ir bendraamžiais, doru elgesiu. Vaikai, kurie pasaulį supranta, kaip nesaugų ir keliantį grėsmę jų egzistavimui, pasižymi ryškiomis elgesio problemomis, t.y. jie nesilaiko bendrų susitarimų, pažeidžia nustatytas elgesio taisykles, prastai mokosi, jų elgesys yra agresyvus, jie dažnai mušasi, anksti pradeda rūkyti, išbando alkoholio, narkotikų poveikį ar net įninka į juos. Taip pat nukenčia ir vaiko emocinis stabilumas, pradeda dažnai keistis nuotaikos, atsiranda įvairių dalykų vengimas, nenoras atlikti tam tikrų darbų, dalyvauti gyvenimo įvykiuose, vaikas gali tapti užsisklendęs, jį gali pradėti kankinti įvairios nepagrįstos baimės, taip pat gali sutrikti miegas, suprastėti ar dingti apetitas.

Vaikai, jaučiantys tikro bendravimo su tėvais stoką, buriasi į grupuotes, jų apranga, išvaizda įgauna tam tikrą, ryškiai išsiskiriantį, stilių. Tokiu būdu jie bando mums pranešti, apie save, kad jie nori būti suprasti, priimti, mylimi.

Laiku neatkreiptas dėmesys į šias problemas gali atsiliepti vaikų mokymuisi, tarpusavio santykiams su bendraamžiais bei tėvais, gyvenimo įgūdžių formavimuisi, o taip pat lemti sunkumus vėlesniame gyvenime. Tai reiškia, kad tapęs suaugusiu, jis gali kurti nesėkmingus tarpusavio santykius, vengti artumo, jam sunku gali būti prisitaikyti naujoje aplinkoje.

Psichologės Daiva Talijūnienė ir Dorota Oleškevič  „Mama ir Tėtis“ žurnalui (2012).

 

Užduokite klausimą psichologei arba užsiregistruokite į konsultaciją:

Vardas

Paštas

Telefonas

Jūsų klausimai

Taip pat galite registruotis telefonu +370 686 80288, el.paštu: psichologijosnamai@gmail.com.

 

Pamokėlės 1 – 2,5 metų vaikams ir jų tėvams

 sunnyStudijos tikslas padėti  teisingai suprasti  bei gerinti santykius tarp tėvų ir vaikų.

Pamokėlėse dalyvauja  visa šeima, t.y. vaikai ir abu tėvai. Jų metu mes žaidžiame, šokame, piešiame.  Drauge nagrinėjame  problemas,  stebėdami vaiko emocijas ir jų išraiškas, mokomės naudoti skatinimo metodikas, stengiamės išsiaiškinti tikrus vaiko poreikius, ir svarbiausia, padedame tėvams draugauti su atžalomis.