PUIKI, PAMOKANTI ISTORIJA... - Psichologijos namai

PUIKI, PAMOKANTI ISTORIJA…

pn-puiki-pamokanti-istorija,,Miestelyje nebuvo blogesnio darbo, nei dirbti viešnamio durininku. Bet ką gi kitą galėjo dirbti šis vyras? Jis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, neturėjo kito darbo ar užsiėmimo.

Vieną dieną viešnamio vadybininku tapo jaunas vaikinas, pilnas entuziazmo, naujų idėjų, kūrybingas ir verslus, ir nusprendė modernizuoti viešnamį.

 

Jis įvedė naujoves ir sukvietė darbuotojus nurodymams duoti. Durininkui tarė:

– Nuo šiol Jūs, ne tik stovėsite prie durų, bet dar ir ruošite savaitinę ataskaitą, kur registruosite, kiek žmonių ateina į viešnamį, užsirašysite jų atsiliepimus bei nusiskundimus dėl paslaugų.

– Su malonumu tai daryčiau, – atsakė durininkas, – bet, deja, aš nemoku rašyti nei skaityti.

– Ech, kaip gaila, bet jei jau taip yra, Jūs daugiau negalite čia dirbti.

– Bet, pone, Jūs negalite manęs atleisti, aš visą gyvenimą čia dirbau ir nemoku daryti nieko kito – susijaudino durininkas.

– Aš suprantu, bet nieko negaliu dėl Jūsų padaryti. Mes duosime Jums gerą išeitinę ir tikiuosi, kad rasite, kuo užsiimti. Apgailestauju ir linkiu sėkmės.

Tai pasakęs, vadybininkas apsisuko ir išėjo. Durininkas jautėsi lyg pasaulis jam slydo iš po kojų. “Ką dabar darysiu?”, klausė jis savęs. Tuomet jis atsiminė, kad kai viešnamyje kažkas sulūždavo, kėdė ar stalas, jis jį nesunkiai ir su malonumu sutaisydavo. Pagalvojo, kad tai galėtų būti puikus būdas gauti darbo. Tačiau teturėjo keletą surūdijusių vinių ir senas reples. Nusprendė išleisti išeitinės pinigus dėžei naujų įrankių įsigyti. Deja, miestelyje nebuvo įrankių parduotuvės, tad turėjo keliauti dvi dienas ant asilo į artimiausią miestą, kuriame buvo parduotuvė. Taip jis ir padarė.

Kai grįžo, vienas kaimynas pabeldė į duris:

– Atėjau paklausti, ar turi paskolinti man plaktuką?

– Taip, ką tik jį nusipirkau, bet man jo reikia darbui, nes…

– Suprantu, suprantu, bet aš tau jį grąžinsiu rytoj anksti ryte.

– Na jei jau taip, tai imk.

Kitą rytą, kaimynas, kaip pažadėjo, pabeldė į duris ir tarė:

– Žiūrėk, man vis dar reikia plaktuko, kodėl tu man jo neparduodi?

– Ne, man jo reikia darbui, be to, artimiausia parduotuvė yra už dviejų dienų kelio ant asilo.

– Sudarykime sandorį, – pasiūlė kaimynas, – Sumokėsiu tau už dvi dienas kelionės ir plaktuko kainą, kadangi tu šiuo metu neturi darbo. Ką manai?

Tai buvusiam durininkui davė dar dvi darbo dienas, taip kad sutiko. Vėl sėdo ant asilo ir iškeliavo.

Kai grįžo, kitas kaimynas jo laukė prie namų durų.

– Sveiki, kaimyne. Jūs pardavėte plaktuką mūsų draugui. Man reikia kai kurių įrankių, galiu Jums sumokėti už kelionę ir nedidelį užmokestį už jų nupirkimą, nes aš neturiu laiko kelionei į parduotuvę. Ką manote?

Buvęs durininkas atidarė įrankių dėžę ir kaimynas išsirinko vienas reples, atsuktuvą, plaktuką ir kirtiklį. Sumokėjo už įrankius ir išėjo. O durininkas įsiminė jo žodžius: “Neturiu laiko kelionei į parduotuvę”. Jei jau taip, daugelis norės, kad jis nukeliautų į parduotuvę ir parvežtų įrankių.

Per kitą kelionę RIZIKAVO šiek tiek daugiau pinigų įrankiams, kuriuos pardavė, įsigyti. Taip sutaupė šiek tiek laiko kelionėms. Miestelyje pradėjo sklisti žinia apie durininko keliones, o žmonės, norėdami sutaupyti laiko prašė jo paslaugų. Nuo šiol, įrankių pardavėjas vieną kartą per savaitę keliaudavo į miestą ir atveždavo tai, ko reikėjo jo klientams. Po kurio laiko, išsinuomavo sandėlį įrankiams saugoti ir po kelių mėnesių įsigijo vitriną ir pavertė sandėlį pirmąja miestelyje įrankių parduotuve. Visi buvo patenkinti ir pirko įrankius tenai. Vyras jau nekeliavo, gamintojai jam atsiųsdavo prekes, o jis jas perparduodavo. Laikui bėgant, aplinkinių miestelių gyventojai mieliau atvykdavo apsipirkti pas jį, nei gaišti laiką keliaujant į miestą.

Kartą įrankių pardavėjas atsiminė savo draugą tekintoją ir kalvį ir pamanė, kad jis galėtų gaminti plaktukų galvutes. O po to, kodėl gi ne, atsuktuvus, reples, pjoviklius ir t.t. Vėliau sekė viniai, varžteliai…

Po kelių metų, pardavėjas tapo įrankių gamintoju, turtingu ir žinomu žmogumi. Kartą nusprendė įsteigti miesteliui mokyklėlę. Joje, be rašymo ir skaitymo, vaikai galėjo išmokti kokio nors amato.

Per mokyklėlės atidarymą, miesto seniūnas įteikė verslininkui miesto raktus, jį apkabino ir tarė:

– Su dideliu pasididžiavimu prašau Jūsų, kad suteiktumėte mums garbę ir pasirašytumėte pirmajame mokyklos aktų knygos puslapyje.

– Su malonumu tai padaryčiau, – atsakė vyras, – bet, deja, aš nemoku rašyti, nei skaityti, aš esu beraštis.

– Jūs? – nustebo seniūnas, – Sukūrėte pramonės imperiją nemokėdamas nei rašyti, nei skaityti? Tai neįtikėtina!

Ir tuomet jo paklausė:

– Ar įsivaizduojate, kuo Jūs šiandien būtumėte, jei mokėtumėte rašyti ir skaityti?

Vyras minutėlę pagalvojo ir ramiai atsakė:

– Jei mokėčiau rašyti ir skaityti, dabar būčiau VIEŠNAMIO DURININKU.

Ši istorija yra tikra, o vyras istorijoje yra Valentinas Tramontina, žinomas Brazilijos pramoninkas, Industrias Tramontina įkūrėjas, kuris šiuo metu turi 10 fabrikų, 5500 darbuotojų, gamina daugiau nei 24 milijonus vienetų įvairių prekių ir eksportuoja savo firmines prekes į daugiau nei 120 šalių – tai vienintelė tokia Brazilijos įmonė. Miestelis, kuris minimas istorijoje yra Carlos Barbosa, Rio Grande do Sul regione.

Dažnai galimybės būna priimamos lyg bėdos. Tačiau bėdos gali tapti palaiminimu. Krizės laikotarpiai yra pilni galimybių. Jei kažkas Jums užtrenkia duris, negaiškit laiko bandydami jas atidaryti, ieškokite langų. Prisiminkite patarlę apie vandenį: “Vanduo niekuomet nesiginčija su savo kliūtimis, jis jas apeina”. Tegul Jūsų gyvenimas būna pilnas pergalių, nesvarbu, didelių ar mažų, svarbu visas jas švęsti, juk didelės galimybės atsiveria tik tiems, kas išmoksta pasinaudoti mažomis.” (Vizionierius)

Posted in Istorijos, Visi straipsniai
Susisiekite su psichologe

Vardas

Paštas

Telefonas

Jūsų klausimai

Kontaktai:
Psichologė Dorota Oleškevič
tel.: +370 686 80288
el. paštas: psichologijosnamai@gmail.com
skype: dorota.oleskevic

Mindaugo 21, Vilnius (pilkos durys ant kampo)