Pasakos įvairiapusiškai veikia vaiko raidą, nes jos ugdo, auklėja ir moko. Tai gera profilaktikos priemonė, kuri gali padėti paruošti vaiką, įduoti jam atatinkamus argumentus, pripratinti prie sunkios situacijos. Pasakos, tai svarbi priemonė vaiko asmenybės formavimuisi. Vysto smalsumą, kūrybiškumą, vaizduotę, kalbinius įgūdžius, leidžia suvokti emocijų pasaulį, suprasti bendravimo mechanizmus. Klausydamas pasakos, vaikas mokosi pats sukurti situacijas ir įvykius.
Tačiau labiausiai pasakos prisideda prie vaiko emocinio pasaulio sferos, ryšio užmezgimo su tėvais.
Mama, sekanti ar skaitanti pasaką yra šalia vaiko. Taip jis gauna labai svarbų fizinį kontaktą – jaučia mamą, jos šilumą, artumą. Mamytė jį kartas nuo karto paglosto, apkabina, prisiliečia. Tokiu būdu vaikas jaučiasi saugus ir mylimas – mamos priimtas. Bet pats svarbiausias pasakų sekimo ar skaitymo komponentas, kuris ir yra bendravimo pagrindas, tai emocinis ryšys su vaiku – emocijų išraiška, įvardinimas, nagrinėjimas ir jų įvertinimas.
Sekant pasaką mamytė ir vaikas yra jausminiame ryšyje. Jie kartu užjaučia nuskriaustuosius, kartu nerimauja, kai herojus kovoja su likimo iššūkiais, kartu džiaugiasi jo laimėjimais. Toks bendravimas su vaiku sustiprina vaiko vertybes.
Pasakų pagalba vaikas susipažįsta su savo ir kitų žmonių vidiniu pasauliu. Sekant ar skaitant pasakas, tėveliai padeda vaikui išmokti savikontrolės, išreikšti savo norus, siekti tikslų ir kontroliuoti savo elgesį. Taip formuojasi vaiko gebėjimas įvertinti savo ir kitų elgesį.
Pradėti sekti pasakas reikia jau nuo pirmųjų dienų. Iš pradžių mamos, supdamos vaikelį, jam dainuoja, seka liaudies pasakas. Vėliau galima kartu žiūrėti piešinukus knygelėse ir kurti pasakas apie juos. Dar vėliau – skaityti ar pasakoti ne tik pasakas iš knygų, bet ir kurti savo. Ypač vaikučiai mėgsta, kai mamytė ar tėtis seka (kuria) pasakas, kurių pagrindinis veikėjas yra pats vaikas.
