Pamokanti istorija: nebūkite geriausi tėvai, būkite savimi - Psichologijos namai

Pamokanti istorija: nebūkite geriausi tėvai, būkite savimi

Kada nors man gims sūnus, ir aš viską padarysiu atvirkščiai.

Nuo trijų metų jam kalsiu į galvą:

„Mielasis! Tu neprivalai tapti inžinieriumi. Tu neprivalai būti juristu. Nesvarbu, kuo tu būsi, kai užaugsi. Nori būti patologoanatomu? Pirmyn! Futbolo komentatoriumi! Prašom! Klounu prekybos centre? Puikus pasirinkimas!“

Sulaukęs trisdešimties jis ateis pas mane, šitas suprakaitavęs, plinkantis klounas su grimo likučiais ant veido ir pasakys:

„Mama! Man trisdešimt metų! Aš – klounas prekybos centre! Ar tokio gyvenimo man norėjai? Apie ką tu mąstei, mama, kai sakei man, kad universiteto diplomas nebūtinas? Ko tu norėjai, mama, kai vietoj matematikos namų darbų man leisdavai žaisti su vaikais?“

O aš pasakysiu: „Mielasis, bet aš visą laiką tave stebėjau, aš nenorėjau daryti tau spaudimo! Tau nepatiko matematika, tau patiko žaisti su mažesniais vaikais.“

O jis atsakys: „Aš nežinojau, kas iš to bus, buvau vaikas, negalėjau nieko nuspręsti, o tu, tu sugadinai man gyvenimą“, – ir nusitrins nešvaria rankove pomadą nuo veido. Ir tada aš atsistosiu, pažiūrėsiu į jį įdėmiai ir pasakysiu: „Vadinasi, taip. Pasaulyje yra du žmonių tipai: vieni gyvena, kiti ieško kaltų. Ir jei tu to nesupranti, vadinasi, tu – idiotas“.

Jis pasakys: „Oooo…“ ir apalps. Psichoterapijai prireiks maždaug penkių metų.

Arba ne taip.

Kada nors man gims sūnus, ir aš viską padarysiu atvirkščiai.

Nuo trijų metų jam kalsiu į galvą:
„Nebūk idiotu, Vladai, galvok apie ateitį. Mokykis matematikos, Vladai, jei nenori visą gyvenimą būti skambučių centro operatoriumi.”

Sulaukęs trisdešimties jis ateis pas mane, šitas suprakaitavęs, plinkantis programuotojas su giliomis raukšlėmis veide ir pasakys:
„Mama! Man trisdešimt metų! Aš dirbu Google. Aš ariu dvidešimt valandų per parą, mama. Aš neturiu šeimos. Apie ką tu galvojai, mama, kai sakei, kad geras darbas padarys mane laimingu? Ko tu siekei, mama, kai vertei mane mokytis matematikos?“

O aš atsakysiu: „Brangusis, bet aš norėjau, kad tu gautum gerą išsilavinimą! Aš norėjau, kad tu turėtum visas galimybes.” O jis pasakys: „Kuriems galams man tos galimybės, jei aš nelaimingas, mama? Aš einu pro klounus prekybcentryje ir pavydžiu jiems, mama. Jie laimingi. Aš galėčiau būti jų vietoje, bet tu, tu sugadinai man gyvenimą“, – ir pirštais pasitrins tarpuakį po akiniais.

Ir tada aš atsistosiu, pažiūrėsiu į jį įdėmiai ir pasakysiu: „Vadinasi, taip. Pasaulyje yra du žmonių tipai: vieni gyvena, kiti visą laiką skundžiasi. Ir jei tu to nesupranti, vadinasi, tu – idiotas“.
Jis pasakys: „Oooo…“ ir apalps. Psichoterapijai prireiks maždaug penkių metų.

Arba dar kitaip. Kada nors man gims sūnus, ir aš viską padarysiu atvirkščiai.

Nuo trijų metų jam kalsiu į galvą: „Aš čia ne tam, kad tau kažką aiškinčiau. Aš čia tam, kad tave mylėčiau. Eik pas tėtį, brangusis, paklausk jo, aš nenoriu būti vėl kalta dėl ko nors.“

Sulaukęs trisdešimties jis ateis pas mane, šitas suprakaitavęs, plinkantis režisierius su liūdesiu akyse ir pasakys:
„Mama! Man trisdešimt metų! Aš jau trisdešimt metų bandau atkreipti tavo dėmesį, mama. Aš pašvenčiau tau dešimt filmų ir penkis spektaklius. Aš parašiau apie tave knygą, mama. Man atrodo, tau tas pats. Kodėl tu niekada nesakydavai savo nuomonės? Kodėl tu visą laikai siuntei mane pas tėtį?“

O aš pasakysiu: „Mielasis, bet aš nenorėjau nieko už tave nuspręsti! Aš tiesiog mylėjau tave, brangusis, o patarimus pas mus dalina tėtis“. O jis pasakys: „Kuriems galams man tėčio patarimai, jei aš klausdavau tavęs, mama? Aš visą gyvenimą siekiu tavo dėmesio, mama. Aš apsėstas tavimi, mama. Aš pasirengęs atiduoti viską, kad bent kartą, bent kartą suprasti, ką tu apie mane galvoji. Savo tylėjimu, savo atsiribojimu tu, tu sugadinai man gyvenimą“, – ir teatrališkai užlauš ranką ant kaktos.

Ir tada aš atsistosiu, pažiūrėsiu į jį įdėmiai ir pasakysiu: „Vadinasi, taip. Pasaulyje yra du žmonių tipai: vieni gyvena, kiti visą laiką kažko laukia. Ir jei tu to nesupranti, vadinasi, tu – idiotas“.
Jis pasakys: „Oooo…“ ir apalps.”

(Šaltinis: FB puslapis Гештальт-подход, vertė Vilija Malinauskaitė)

Posted in PSICHOLOGIJA GYVENIMUI, Straipsniai
Susisiekite su psichologe

Vardas

Paštas

Telefonas

Jūsų klausimai

Kontaktai:
Psichologė Dorota Oleškevič
tel.: +370 686 80288
el. paštas: psichologijosnamai@gmail.com
skype: dorota.oleskevic

Mindaugo 21, Vilnius (pilkos durys ant kampo)