Mano mylimas psichoanalitikas Valerijus Albisetis  (Valerio Albisetti) apie meilę... - Psichologijos namai

Mano mylimas psichoanalitikas Valerijus Albisetis  (Valerio Albisetti) apie meilę…

Metų metus analizuodamas visą gyvenimą trunkančią meilę supratau, kad ji nebelaikoma normaliu reiškiniu. Turiu omenyje jausmą, kuris du žmones neatskiriamai jungia psichiškai, lytiškai ir dvasiškai.

Pastaruoju metu nuolat susiduriu su kolegų ar šiaip intelektualų publikacijomis kuriose jie įrodinėja kokia beribė nekontroliuojama nepaaiškinama yra meilė, ir tvirtina, kad taip ir turi būti. Kai kurie netgi teigia, kad taip yra ir turi būti, nes tokia meilės struktūra, nes meilė iš esmės yra liga, patologija.   Būtent dėl to, jų manymu, meilė suyra draskydama bendrą poros gyvenimą ir kurdama prielaidas, kad poros gyvenime viskas leidžiama.

Jei taip iš tikrųjų būtų, jei įsimylėjus beliktų laukti, kada į paviršių išplauks visos mūsų nepažįstamos ir mirtinai pavojingos pabaisos, tai mano, kaip psichoanalitiko ir rašytojo, ieškojimai būtų niekam nereikalingi.

Ne.

Nenoriu tikėti, kad meilės santykiuose  viskas turi būti tamsoje, dviprasmiška, neapibrėžta ir nevertinga.

Kodėl iš visų pusių kalbama apie tai, kad, norint išlaikyti poros santykius, reikia meluoti, eiti į kompromisus? Kodėl tvirtinama, kad meilė panašesnė į varžybas, kovą, neapykantą nei į draugystę ir bendrystę? Ir mūsų kasdienis gyvenimas, mūsų patirtis rodo, kad šeimos branduolyje pasireiškia daugiausia neurozių ir prievartos. Dažnai ar beveik visada porų santykiai pažymėti niekšybėmis, linkę į destrukciją, į nebendravimą.

Kodėl visa tai vyksta?

Meilė neapibrėžiama. Būtent todėl kalbėdami su vienu žmogumi girdime vienokį jos apibrėžimą, kalbėdami su kitu – visai priešingą. Meilėje telpa mirtis ir gyvenimas, liga ir sveikata, blogis ir gėris. Būtent todėl ji išsprūsta iš bet kokių bandymų ją pažaboti, apibrėžti ir reglamentuoti.

Nors meilę visi bent kartą gyvenime yra patyrę, niekas konkrečiai ir smulkiai negali jos nupasakoti. Niekas nepajėgia iki galo atskleisti visų jos detalių, baimių, planų, vizijų, svajonių ir tylėjimų. Žodžiai čia nereikalingi, nes meilė, kaip ir laimė, priklauso mitų sričiai. Ji susijusi su siela. Ji neįvardijama. Tik poezija ir menas gali mus prie jos priartinti. Meilė yra daugialypė, įvairių formų, prometėjiška, neribota, atsirandanti ir veikianti pačiuose giliausiuose vidiniuose užkampiuose. Ji yra ten, kur maišosi gėris ir blogis, gyvenimas ir mirtis, kur protą ir logiką keičia troškimai, būsenos ir jausmai. Ji nori prilygti absoliutui, o ne būti suabsoliutinta, kad ir kaip to siektų žmogus.

Tačiau žmonija serga – ji nepajėgia žaisti priešybių ir prigimties žaidimo, ji paklydusi tarp žinojimo, jog reikės mirti, ir nenoro to pripažinti, ir ji išrado galimybę gyvenimą apibrėžti laiku. Apie meilę svajojama, apie ją nuolat ir visur kalbama, tačiau vis tiek nemokama mylėti. Savo neurozių veikiamas žmogus sunaikino meilės neapibrėžtumą, kad galėtų jai duoti vardą. Žmoniją bijo, ji nebepajėgia priimti ir pripažinti, ko nesupranta, kas paslaptinga. Būtent dėl to ji ir nori viską įvardyti, viską apibrėžti. Amžių amžiais žmonija vertė visas aplinkos apraiškas eiti kanalu, kurį ji vadina protu, ir pamiršo, kad meilė yra vidinis nujautimas, nelogiškas reiškinys, paslaptis.

Akivaizdu, kad žmogus, nors ir pasiekęs pavydėtinų technikos bei mokslo rezultatų, mažai arba nieko nepasiekė meilės, gyvenimo ir savęs supratimo srityse. Iš vienos pusės žmonija maišo meilę su nuosavybe, turėjimu, iš kitos pusės ji meilę atskiria nuo gyvenimo, nuo individo, nuo santykių su kitais, taip paversdama ją neįmanomu patirti dalyku, įkalindama ją savo tobulos visagalybės iliuzijose. Šiame savo visagalybės kliedesyje žmogus atskiria meilę nuo asmeninės ir kolektyvinės istorijos branduolio ir paverčia mitu apie laimę: ir gyveno jie ilgai ir laimingai…

Visa tai meilę daro sterilią, žudo, paverčia nepajėgią keistis, tobulėti, ji tampa šiurkščia ribota  erdve, kurioje veikiančios neurozės atskleidžia ir nuolat rodo žmogui jo mirtingumą. Mirtingumo pojūtis kiurai persmelkė dabartinio žmogaus sąmonę priversdamas jį kitam sakyti: „Tu nemoki mylėti“. Taip brėžiamas tas velniškas ratas, kuriame nėra vietos kitokiems, skirtingiems.

Tačiau ar tai vyksta valingai, moksliškai, ar dėl nežinojimo, negebėjimo ir ribotumo?

Nežinau.

Aš tik žinau, kad ir kokių sąmoningumo lygiu meilė atakuojama, ji laimės, nes ji yra dinamiška būtis nepakartojama, magiška, nenugalima. Vienu žodžiu, ji – dieviška.

Ji laimės ir dėl kitos priežasties: žmogus negali egzistuoti be meilės. Iš esmės negali. Savaime suprantama, kalbu ne vien apie lytinius santykius, ne tik apie poros ryšius, bet ir apie meilės koordinates, t.y. jos  vietą gyvenime ir mirtyje, gėryje ir blogyje…

 

 

Posted in Straipsniai, Visi straipsniai
Susisiekite su psichologe

Vardas

Paštas

Telefonas

Jūsų klausimai

Kontaktai:
Psichologė Dorota Oleškevič
tel.: +370 686 80288
el. paštas: psichologijosnamai@gmail.com
skype: dorota.oleskevic

Mindaugo 21, Vilnius (pilkos durys ant kampo)