Įkvepianti istorija: 80-metės senutės testamentas - Psichologijos namai

Įkvepianti istorija: 80-metės senutės testamentas

Aštuoniasdešimtmetė senutė mėlynais plaukais sėdėjo notaro kabinete ir mosikavo kojomis.

– Kokiu klausimu? – paklausė notaras.
– Noriu testamentą parašyti, – atsakė moteris.
– Gerai.
– Rašykite, – klientė įsitaisė patogiau ir pradėjo diktuoti.

„Po mirties prašau perduoti mano smegenis mokslinių tyrimų institutui. Pasakykite, kad nuo Klaudijos.

Visus mano katinus, kurie bus likę mano mirties valandą, atiduoti mano draugams. Jeigu tokių neliks (draugų, o ne katinų), tada katinai taps mano sūnaus nuosavybe.

Visas knygas, jeigu jos bus niekam nereikalingos, atiduoti bibliotekai. Bet aš kategoriškai reikalauju jų lapus bent perversti, nes aš pamiršau, į kurią knygą prieš keturis metus susidėjau savo pinigus.

Įgalioju savo sūnų mano pelenus išbarstyti Naujojoje Zelandijoje ant aukščiausios kalvos.“

Notaras pakėlė akis.

– Atleiskite, kur?
– Naujojoje Zelandijoje. Naujojoje Zelandijoje.
– Bet tai juk taip toli. Kam tokie sunkumai artimiesiems?
– Sunkumai? Sunkumai – tai 18 valandų darbe be pietų pertraukos. Sūnus niekur negali išvažiuoti per tą savo darbą. Jam vis reikalai, reikalai. Ir pati aš tokia buvau. Dabar gailiuosi. O jam dar viskas priešaky. O kelionėse gyvenimas kitoks pasidaro. Kelionės žmogų keičia. Jis jau negrįš toks, koks buvo. Tegul įveikia pusę žemės rutulio. Pažiūrėsiu, ar jis norės po to į kėdę savo biure atsisėsti. Tik padėti jam reikia. Parodyti, kad gyvenimas ir kitoks būna. Kuo aš ir užsiimsiu po savo mirties.
O ir pati aš nenoriu žemėje pūti. Geriau jau po Zelandijos laukus skraidyti.

– Chm…,- notaras prikando lūpą.
– Toliau, – tęsė senutė, – noriu, kad mano mylimą katę Murką sudegintų katu su manimi. Kaip senovėje būdavo. Juokauju, žinoma.Juokauju. Tiesiog Jūsų veidas mane stebina, todėl ir nusprendžiau Jus truputėlį…
– Išgąsdinti?
– Ne. Krestelėti protą,- šyptelėjo senutė.
– Jums pavyko, – tarė notaras, – gerai, o nekilnojamas ir kilnojamas turtas?
– Butą ir motociklą – sūnui. Tiesa, aš dar motociklo neturiu, bet į vairavimo kursus jau užsirašiau ir greit jį nusipirksiu, taip, kad įrašykite ir jį.

O dviratį paliksiu Steponui, jeigu jis dar gyvas bus. Jis jau nuo seniai praeidamas į tą mano dviratį žvilgčiodavo. Kažkada, kai važinėjomės su juo kartu, savo dviratį jis sulaužė į medį atsitrenkęs.

Po to, kai senutė išėjo, notaras paskelbė pietų pertrauką, lankytoja mėlynais plaukais jam dar ilgai neišėjo iš galvos.

Jis dar kartą perskaitė jos testamentą, pasitrynė akis, kad įsitikintų, jog visa tai – tiesa, pažvelgė į krūvą popierių ir paėmė į rankas telefoną.

– Valia, ar nenorėtum kur nors išvažiuoti? Žinai, aš visada svajojau pamatyti Afriką…“

Autorius nežinomas

Posted in PSICHOLOGIJA GYVENIMUI, Straipsniai
Susisiekite su psichologe

Vardas

Paštas

Telefonas

Jūsų klausimai

Kontaktai:
Psichologė Dorota Oleškevič
tel.: +370 686 80288
el. paštas: psichologijosnamai@gmail.com
skype: dorota.oleskevic

Mindaugo 21, Vilnius (pilkos durys ant kampo)